in/out

{...}

Po ilgų svarstymų aplankys Čelsėją ar ne, AFtonas su gražia didele dėže atėjo prie šios mergelės namų. Po ilgų savęs įtikinėjimų, kad viskas bus gerai ir nėra ko čia nerimauti, nedrąsiai patukseno į duris. Juk reikia su Kalėdom pasveikint.

atvarė čelsita ir išsigandus krūptelėjo, pagalvojo, kad ne ten pataikė, pamačius tą šviesiaplaukį prie jos durų lūkuriuojantį. - aftonai, ką čia darai? - galiausiai po kokių 5 min tylos ištarė. bent jau kiek prisiminė, tai jie ne įtin šiltai atsisveikino, todėl čels ir nesuprato, ką jis čia veikia, dar su tokia didele dėže rankose.

Net nepajuto kaip kažkas už jo nugaros stovėjo ištisas penkias minutes, o merginai prabilos kiek krūptelėjo. Atsisuko į Chelsea. - Am, su Kalėdom atėjau pasveikint, - nusišypsojo gan draugiškai. - O ką dar galėčiau čia veikt? Tave pagrobt? - prunkštelėjo prisiminęs senesnius laikus, kai Čelsė dar volturė buvo.

- nori mane sveikint su kalėdom.. po visko? - kilstelėjo antakį. bent jau kiek pats afton jai pasakojo, tai jie tikrai nelabai gražiai sutarė. bet kas žino, kokių velnių toje dėžėj dabar yra. gal čia tik pasišaipyt atvarė aftonas. - kodėl pagrobt? - nesuprato. gi užmiršus viską čelsita, vat kaip negerai.

- Am, seniau buvau tave pagrobęs, - gūžtelėjo petukais. - Tai va, su Kalėdom, - įteikė jai dėžę, hūgą davė, po būčkį į abu skruostus.

- pagrobęs? kam?. - prunkštelėjo. paėmė tą neaiškią dėžę. - aš tau irgi kai ką turiu. - taip tik tarp kitko užsiminė. iš tikrųjų buvo ten kažką jam nupirkus tik dabar nelabai prisiminė ką.

Ten toj dėžėj turėjo būt pakabukas su auskarais ir apyranke. - Rimtai? Ką? - sukikeno sukryžiavęs rankutes ant krūtinės ir iškėlęs antakį. Atsirėmė į namo sieną, kuri buvo už jo.

- pamatysi.- pakilnojo antakius ir priėjo prie durų atrakint, nors užraktas tik dėl vaizdo buvo, vistiek beveik nieko sulaikęs nebūtų.- užeik.- atvėrusi duris mostelėjo ranka į vidų.

Susidomėjęs įėjo vidun.

atsitempė demetrį.
- tarkim tavo namus pamatysiu vėliau. - ėmė rakint duris.

- juk pats siūlei.- priminė jam. atrakino duris galiausiai ir atvėrė. pasisuko į demetrį. buvo keista jį tokį linksmą matyt, nė nepalyginsi su tuo paniurėliu, koks jis iš pradžių parke buvo.- svečiam pirmenybė?- kilst antakiuką.

- jauskis kaip namie. - nusišypsojo, irgi įėjo ir duris uždarė. - rinkis virtuvę, svetainę arba... mano kambarį. - prikando lūpą.

- dviejų negalima. bet jei jau taip, tai žygiuok viršun.- pamerkė jam akelę ir pradėjo lipt laiptais. rodė kelią į kambarį.

Atvažiuoja su savo naujausia šeške audine ir išlipa, pasitvarko plaukus, blmb po tiek laiko nori gražus pasirodyt savo gražuolei. Užrakinęs mašiną prieina prie durų ir dairydamasis į šonus, pabaladoja į duris

atvarė ir atidarė duris. aišku išvydo žmogų, kurio visiškai nesitikėjo čia pamatyt, nes jau buvo įsitikinusi, kad jo buvo užmiršta ir pati stengėsi nebegalvot apie tą laiką, praleistą su juo. vat dar pamirksėjo, kad įsitikintų, ar čia ne miražas, gal regėjimas silpsta. kadangi aftonas vis dar stovėjo ten pat, išeijo čels laukan ir uždarė duris. - ką čia veiki? - kilstelėjo antakį.

- Atvažiavau pas tave katinėli,- išsišiepia plačiai ir siekia tais savo dideliais delnukais apglėbti jos liekną liemenį,pamiršęs vaikinas visą istoriją tą blogą,tai nieko dabar nesupranta, žiūri į ją tom savo dailiom žibančiom akutėm,- Neatrašei į mano žinutes, tai man neliko nieko kito,- kiek gūžteli petukais, stebi ją

- be reikalo važiavai tokį kelią, nes dabar vistiek grįžt atgal turėsi. - pasitraukė arčiau durų, kad jis prie jos nelįstu ir susikištų tas letenas kur joms vieta. ir dar katinėliu drįsta vadint. pff... taip nesueis..

Suraukęs antakius, atitraukia rankas , žiūri į ją,- Kažko nesupratau, ar kaip čia,- kiek kilsteli antakį,- Kas tau daros?,- žiūri į ją toks apakęs, nu nepagauna jos elgesio nei kiek

- tu juokauji, ar ne? - čels ale stengės primest abejingą, bet dabar nuostaba vos neprasiveržė pro jos šaltą išorę. gal čia jam kažkas pratrynė atmintį? tokia karoč apšalus stovi ir dėbso į jį. pats pasirūpino, kad ją išmestų iš klano, pats prisidėjo. o dabar atsivelka po nežinia kiek laiko ir dar nesupranta, kodėl ji jo šalinasi.

- Nu ta prasme nieko nesupratau, bet tipo man dingt iš čia?,- taip va tiesiai šviesiai paklausia, žūri jai į akis,- Nežinau, kas tau yra bet aš nesuprantu kame kampas, aš nieko neatsimenu..Bent jau , kad tau būčiau ką nors bloga padaręs,- gūžteli pečiais,- Tu dėl to pašalinimo iš Voltūrių? Tik šitą prisimenu, bet tai čia nieko blogo nematau, tipo nori pasakyt, kad tau gyvenimas nepagerėjo? Tu bent žinai kiek aš stengiausi, kad tu išeitum iš ten, juk kiekvieną dieną skūsdavaisi,kaip ten tave viskas užkniso,kad norėtum pabėgt kur nors, mažute..,- kiek šypteli,- Aš pildžiau tavo svajones, o dabar man rodos , kad tu už tai beproto pyksti ant manęs

- matai, kad išėjo taip negerai. mane pašalino, o tu likai. juk žinai, kad aš be tavęs nė iš vietos.- čelsikei dar tuo pačiu ir atmintį pratrynė, užmiršo ji apie aftoną viską, net jo vardą.- o tu manęs nesusiradai, kaži ką aš su tuščia galva galėjau nuveikti.- ir taip kelias savaites čelsė buvo su ištrinta atmintim, nežinodama, kodėl iš vis egzistuoja. ją atpažindavo žmonės, o ji jų ne. pati tik prieš porą dienų atmintį susigrąžino.- tarsi aš būčiau norėjusi tavęs netekti.- patempė lūpą. nenorėjo čelsė ir šeimos prarasti, bet, palyginus su aftono dingimu, tai būtų niekas.